RS medelyne vaismedį išsirinks net išrankiausias pirkėjas

Kuo skanesnis obuolys ar slyva, tuo vaismedis lepesnis. Jei pirkėjas tingi prieiti prie vaismedžio, niekada nesidžiaugs nei jo gražia išvaizda, nei gausiu derliumi.

Ir tradicinės, ir išskirtinės vaismedžių veislės

„Kol neparagauju vaisių, vaismedžių nedauginu ir neparduodu“, – griežtai sako Rimantas Stankūnas. Ir tai tiesa. Visos RS medelyno siūlomos vaismedžių veislės vertos augti mūsų soduose ir kiemuose. Būtent dėl to pirkėjui nereikia jokių akcijų. Jis namo ir taip grįžta su neplanuotais pirkiniais sau, giminėms ar kaimynams. Nuo gausaus asortimento labai greitai apsisuka galva. Atrodo, atvažiavai su sąrašu veislių, kurių tikrai nori, tačiau paragauji vieną kitą šermukšnio uogą, obuoliuką, kriaušę ir visas ryžtas, apsisprendimas tuojau pat išgaruoja. Aštuntus metus gyvuojančiam medelynui seniai nereikia jokios reklamos. Juk geriausia reklama – puikiai prigyjantys, gerai augantys, nesergantys ir gausiu derliumi savo šeimininkus apdovanojantys vaismedžiai. Nors dabartinio medelyno teritorijoje pastatytame name Stankūnai gyvena dar tik trečius metus, 3 ha sklypą jie įsigijo daug anksčiau. Čia stovėjo toliu apkalta lūšnelė. Tačiau ne ji, o didelis derlingos žemės plotas buvo svarbus naujiesiems šeimininkams. „Savo verslą pradėjome nuo braškių, – pasakoja R. Stankūnas. – Jas auginome kitame žemės plote, o ne dabartinio medelyno vietoje. Įveisėme braškyną, turėjome jį apie 10 metų. Tuo metu buvo braškių augintojų bumas. Kai vienais metais užaugintas uogas teko parduoti po litą už kilogramą, nusprendėme šio verslo atsisakyti.“

Nuo braškių prie aviečių

Tik dėl savęs iš pradžių Stankūnai augino avietes. Braškių verslui nepasiteisinus, augintojai nusprendė išplėsti šių vaiskrūmių plantaciją. „Galbūt tuo metu buvome vieni iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių auginti avietes pardavimui“, – sako augintojas. Įveisę apie 2 ha avietyną, iš pradžių Stankūnai vien investavo, o pelno gavo tik trečiaisiais auginimo metais. Vis dėlto ir šis bandymas buvo nesėkmingas. Vienais metais dėl tam tikrų priežasčių derlių teko palikti lauke, o avietyną nušienauti. Darbštieji šeimininkai nenusiminė ir nesėdėjo rankų sudėję. Kilus minčiai įveisti medelyną, kuriame būtų nesudėtinga suktis pasikliaujant tik savo jėgomis, Stankūnai nusprendė šiek tiek praplėsti augalų asortimentą ir pradėjo nuo vyšnių. „Pasėjome poskiepius, tačiau jie ne- sudygo, tad noras įveisti sodą kiek priblėso. Vis dėlto antraisiais metais, sudygus kelioms dešimtims poskiepių, nusprendžiau įskiepyti kai kurias vyšnių veisles, – pasakoja R. Stankūnas. – Mums pavyko, tačiau tuo metu, kai užaugo medeliai, atsidarė sienos ir gražius sodinukus į Lietu- vą pradėjo vežti lenkai ir mūsų perpardavinėtojai. Nusprendėme išplėsti savo asortimentą tiek, kad patys suspėtume medelius paskiepyti, nugenėti ir atėjus laikui parduoti.“

Akivaizdūs pavyzdžiai patvirtina augintojų žodžius

Pirmas klausimas, kurį augintojai išgirsta iš savo pirkėjų – kurios veislės vaisiai skaniausi? „Į jį sunku atsakyti, – sako R. Stan- kūnas. – Pirmiausia kiekvieno skonis yra skirtingas. Net neprinokusios šermukšnių uogos vienam yra labai skanios, o kitas jas pavadins nevalgomomis. Vien obelų veislių turime per 80. Jų visų nedauginame. Dauginame ir parduodame tik tas obelis, kurios mūsų manymu iš tiesų vertos pirkėjų dėmesio. RS medelyno vaismedžių asortimentas labai didelis ir kiekvienais metais auga. Daugėja lietuvių, latvių, rusų selekcininkų išvestų augalų. „Galime drąsiai teigti, kad apie 60–70 proc. veislių yra tik mūsų medelyne. Niekas kitas Lietuvoje jų neturi ir neaugina, – tvirtina R. Stankūnas. – Viskas labai paprasta. Juk lengviau vaismedžių atsivežti iš Lenkijos nei dauginti ir auginti patiems. Lenkijos augintojai neaugina nei latviškų, nei lietuviškų veislių vaismedžių. Jie siūlo pramonines veisles, duodančias gausų derlių, kuris vėliau parduodamas. Tai komercinis derlius, kuris be cheminių preparatų beveik neužauginamas.

Augintojai pataria šermukšnių kekes kirpti sekatoriumi. Svarbiausia kitiems metams palikti nepažeistus žiedinius pumpurus, kurie formuojasi prie kekės pagrindo.

Štai Lenkijos pietuose ar Vokietijoje užauginti obuoliai ‘Jonagol’ iš tiesų yra skanūs, o mūsų sąlygomis niekada tokie nebus. Kadaise įsigijome šios veislės sodinukų. Jie „auga“ jau aš- tuntus metus ir beveik kasmet stipriai apšąla. Pernai sulaukėme pirmo derliaus – ant medelio kabojo du obuoliukai. Šiuos vaismedžius auginame tik tam, kad parodytume savo pirkėjams, ko gali- ma iš jų tikėtis. Taip, jie auga, bet kiekvie- nais metais nušąla ir vėl atželia. Net į me- delius nepanašūs, labiau į krūmus.“

Vaismedžiai tiesiog negali neprigyti

Rudenį Stankūnai prekiauja sodinukais, kasamais laukuose. Maža dalis vaismedžių auga vazonuose. Rudenį prekiaujama koloninių, rojaus ir kitų obelų, šermukšnių, kriaušių sodinukais, o kaulavaisiniai augalai paliekami pavasariui.„Galima juos pirkti ir sodinti rudenį, niekas nedraudžia, bet neverta. Jei kaulavaisinio augalo pirkėjas nesodins, o tik įkas į žemę, pridengs ir sulaukęs pavasario pasodins nuolatinėje vie- toje, puiku. Jeigu šio mūsų patarimo nesilaikoma, pasodinti kaulavaisiniai augalai iššąla, – pasakoja augintojas. – Kodėl jų negalima sodinti rudenį? Atsakymas paprastas – dėl labai stipraus augumo. Per vienerius metus kaulavaisiniai augalai gali pasiekti iki 2 m aukštį, bet nespėja sumedėti ir nepasiruošia žiemai, todėl iššąla. Be to, rudenį labai vėlai baigiasi šių vaismedžių vegetacija, pasodinti naujoje vietoje neišleidžia naujų šaknelių. Žiemos vėjai išdžiovina ne tik jų šakas, bet ir kamienus.“ Stankūnai prekiauja vienmečiais kaulavaisiniais ir 1–2 metų amžiaus sėklavaisiniais augalais. Vazonuose sėklavaisiniai daugiausia auginami iki trijų metų. Kaulavaisiniai rudenį iškasami ir įkasami specialiai šiam tikslui pastatytame sandėlyje.

Nepamirškite rudenį nubaltinti medelių kamienų ir storųjų šakų, kad jie žiemą nesuskiltų dėl didelių dienos ir nakties temperatūros skirtumų.

„Mūsų parduodami vaismedžiai prigyja tikrai labai gerai. Nežinome, ką tokio pirkėjai daro, kad pas juos pasodintieji ne- prigyja. Jie tiesiog negali neprigyti“, – šypsosi R. Stankūnas. Pirkėjams iš Vilniaus krašto ir iš kitų Lietuvos vietovių, kur dirvos prastos, augintojai nepamiršta pasakyti, kad įsigytas vaismedis gali šiek tiek kitaip augti prastesnėje žemėje. Juk Joniškio rajone žemės našumas vietomis siekia net 50 balų. Tad prastoje ir smėlingoje žemėje pasodinti vaismedžiai nebus tokie aukšti, kaip Stankūnų medelyne. Prastose dirvose augantiems medeliams reikia daugiau dėmesio. Jei žemė smėlinga, sodinukams geriau paruošti duobes su derlingesniu substratu ir gausiau patręšti. Kadangi Joniškio kraštas yra vienas sausiausių šalyje, Stankūnams tenka kovoti su sausra. Vasarą kasdien atvežama apie 3 t vandens, kuris naudojamas tik vazonuose augantiems vaismedžiams laistyti. Vaismedžių augimas labai priklauso nuo žemės, kurioje jie pasodinti. Tad pirkėjai šį dalyką turi žinoti ir jo nepamiršti.